Teatrologė, teatro kritikė, humanitarinių mokslų daktarė Audronė Girdzijauskaitė šių metų kovo 18 dieną mini 85-erių metų jubiliejų. Gimusi tarpukario Kauno inteligentų šeimoje, vėliau augusi pokario Vilniuje, profesinį kelią ji pradėjo lygiai prieš šešis dešimtmečius. 1963 m. baigusi studijas Valstybiniame A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje (GITIS) A. Girdzijauskaitė sugrįžo į Lietuvą ir įsiliejo į tuomet dar negausias lietuvių teatrologų gretas.
Per pastaruosius šešis dešimtmečius A. Girdzijauskaitė parengė daugybę straipsnių apie Lietuvos ir užsienio teatrą, teatro kūrėjus, kiną, muziką, vizualiuosius menus, poeziją bei poetus, parašė monografijas „Kazimiera Kymantaitė“ (1983), „Ibsenas Lietuvos teatro veidrodyje“ (2013), „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“ (2015), parengė knygas (straipsnių autorė ir sudarytoja) „Jonas Jurašas“ (1995), „Lėlė ir kaukė“ (1999), „Amžinoji klajūnė“ (2004; apie pianistę Aldoną Dvarionaitę), „Jurgis Fledžinskas“ (2008), „Iš teatro ložės: XX a. lietuvių scenografijos metmenys“ (2017). Teatrologės prisiminimai yra sugulę į knygas „Atminties salos“ (2008), „Laiškai žiūrovams“ (2009), „Nutolę balsai“ (2011), „Atminties šuliniai“ (2020), o praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusiame naujausiame A. Girdzijauskaitės darbe – tekstų rinkinyje „Kovido meto užrašai“ (2022) – ilgametė meno stebėtojos bei vertintojos patirtis derinama su asmeniniu autorės santykiu su pandemijos akivaizdoje pokyčius išgyvenančiu pasauliu ir menu.
„Gausi ir įvairialypė A. Girdzijauskaitės teatro kritika atveria plačią XX a. antros pusės – XXI a. pr. Lietuvos teatro gyvenimo ir jo kontekstų panoramą – tarytum sutelkia didžiulį archyvą būsimoms lietuvių teatro istorijoms, būsimoms kitų autorių didžiosioms temoms. O turbūt autentiškiausia: ji visada įžvalgiai fiksuoja teatro įvykį – užgriebia, regis, pačią jo esmę, bet kartu įprasmina emocinės to įvykio patirties sandą. Galima pasakyti ir taip: teatras šioje kritikoje atsiveria ne tik kaip tai, kas tiesiog vyksta, bet ir kaip tai, kas vykdamas neišvengiamai provokuoja jausmus – jaudina, piktina, džiugina, liūdina, juokina, erzina, atstumia, šiurpina ir pan. Ko gero, būtent šis emocinis A. Girdzijauskaitės atvirumas teatrui – šis jos nuoširdumas teatro akivaizdoje – leidžia jai kiekvieną sykį atrasti vis kitokį ir, regis, tam sykiui patį tinkamiausią priėjimą prie jo – kiekvieną kartą išrasti vis kitokį kritinės refleksijos metodą. Šia prasme A. Girdzijauskaitės teatro kritika yra ne tik patikima, bet ir gyva, originali ir kūrybiška; ją visada nepaprastai įdomu skaityti“, – apibendrindama A. Girdzijauskaitės kaip kritikės veiklą rašė teatrologė Šarūnė Trinkūnaitė.
Be aktyvios kritikės veiklos ir solidaus indėlio į teatro istorijos studijas, A. Girdzijauskaitė keletą dešimtmečių skyrė pedagoginei veiklai: ugdė būsimuosius teatrologus, kritikus, teatro kūrėjus. „Akademijoje A. Girdzijauskaitė man visada atrodė savaip egzotiška ir toje aplinkoje ne iki galo įsikomponuojanti asmenybė – tiek dėl savo nedemonstruojamo, bet neįmanomo paslėpti estetizmo <…>, tiek dėl ją gaubiančios laisvės (su vos nujaučiamu maišto prieskoniu). Ir mums, studentams, ji visada palikdavo tą natūralią laisvės erdvę, kurios regimai troško ir sau“, – prisiminimais apie A. Girdzijauskaitę-dėstytoją dalijosi teatrologė, teatro kritikė Alma Braškytė.
2018 m. A. Girdzijauskaitė buvo apdovanota Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. Praėjusiai metais teatrologės veiklą kolegos įvertino Scenos meno krtikų asocoacijos (SMKA) apdovanojimu – „Teksto raktu“. Įteikdama apdovanojimą ir sveikindama laureatę, teatrologė ir teatro kritikė Daiva Šabasevičienė priminė: „Audronė turi be galo stiprią intuiciją ir nuojautą atpažįstant talentus. Savo kritiniais tekstais ji „prašukavo“ kelių dešimtmečių teatro menininkus. Tie, kas kažkada buvo jauni ir niekam nežinomi, bet pastebėti šios kritikės, šiandien sudaro mūsų teatro branduolį, profesionalaus meno šerdį, o tie, kas bandė daugiau savimi, o ne savo kūriniais išgarsėti, šiandien jau pamiršti. Jos įžvalgos – stulbinančios. Girdzijauskaitę galime pavadinti stipriausia teatro kritike. Recenzijos žanras Lietuvoje beveik išnyko, rašomos tiesiog popremjerinės apžvalgos. O pastarųjų metų Audronės tekstai apie įvairius spektaklius ar teatro procesus, nors kartais ir asociatyvūs, nuklystantys į įvairias paraštes, vis dėlto išlieka įdomiausiomis teatro įžvalgomis“.
Atšvęsti solidų jubiliejų A. Girdzijauskaitė planuoja kūrybiniu vakaru ir naujausių savo knygų „Atminties šuliniai“ bei „Kovido meto užrašai“ pristatymu Literatų namuose Vilniuje, šių metų gegužę.