Skelbiame SMKA įsteigtų apdovanojimų „Teksto rakto” ir „Meno rakto” laureatams skirtas laudacijas. Pašlovinimą ir kolegų dėmesį šiais metais patyrė teatro ir kino kritikė Rūta Oginskaitė ir aktorius, režisierius Paulius Markevičius.
Laudacija „Teksto rakto“ laureatei Rūtai Oginskaitei
„Nežinau, kas yra struktūra“, – šelmiškai radijo laidoje sako Rūta Oginskaitė, pasakodama apie savo parašytas knygas. Taip pat reikia pastebėti, kad apie jas ji pasakoja ne kaip apie tyrimus, o gyvenimo su vienais ar kitais žmonėmis, etapus. Jei esate (o tikrai esate) skaitę bent vieną autorės straipsnį, interviu, recenziją, tuo labiau – knygą, iš karto suprasite, apie kokį susidomėjimą žmogumi, jo vidumi ir nesiliaujančiu „kodėl?“ formos varikliu, kalbu. Nesvarbu apie ką rašytų R. Oginskaitė, visų pirma ją domina žmogus, jo likimas ir pasirinkimai, susidūrimai tarp asmenybės ir kūrybos, kuriuose ir užgimsta menininko istorija.
Būtent scenografės Jūratės Paulėkaitės istoriją, ne biografiją, ne kūrybos kelią pristatė autorės knyga „kartu“. Šimtai nepertraukiamos minties, žvilgsnio ir atidumo puslapių, lyg bėgte seka išskirtinę asmenybę, kurios indėlio į ryškiausius Lietuvos teatro metus, jo apibendrinimo taip trūko. Antrindama savo herojės minčiai kalbėti šio laiko aktualijoms tinkama forma, Oginskaitė pasakoja ne tik vienos Paulėkaitės istoriją, bet ir atverčia kitą teatro istorijos pusę, – savalaikę, aštrią, sunkią ir, svarbiausia, – pasakojamą iš moters perspektyvos.
Nors skaitant teatrologo prigimtis vertina ir nuodugnų tiriamąjį autorės darbą, tačiau „kartu“ nuginkluoja nuoširdumu. Nuoširdžiu suvokimu ir juntama svarba būtent dabar papasakoti Paulėkaitės istoriją, neleidžiant jos užkloti dulkėmis. Lyg scenografė prieš kiekvieną spektaklį kruopščiai dėliojanti rekvizitą, knygos autorė smulkmeniškai atsirenka savo dėliojamus akcentus. Jie leidžia pabrėžti Paulėkaitės talentą, dažnai gyvybiškai svarbų jos asmenybės ir kūrybinės išraiškos ryšį bei drąsių sceninių sprendimų reikšmę, šiandien istorinę svarbą įgavusių spektaklių atsiradimo istorijoje.
Tačiau visa tai atgimsta ne iš užrašų, piešinių ar įrašų. „kartu“ gimsta iš gyvo autorės žvilgsnio į juos sukūrusį žmogų. Dėl to skaitytojas juo taip beatodairiškai seka, nesąmoningai tikėdamasis, jog už kito posūkio kaktomuša susidurs su pačia heroje.
Jūratė Paulėkaitė nešė gyvą kvėpavimą ir bekompromisį buvimą į visas savo apipavidalintas scenas. Rūta Oginskaitė jas atgaivino kiekviename knygos skyriuje – paveiksle, iš jų sukurdama šiuolaikinę dviejų veiksmų teatrinės gyvasties istoriją, sudėdama taškus, kablelius ir pauzes taip, kad atgytų kiekvienas ją skaitantis.
Sigita Ivaškaitė
Laudacija „Meno rakto” laureatui Pauliui Markevičiui
Gerbiami laureatai, gerbiama publika,
Man yra garbė pristatyti Meno rakto laureatą, aktorių ir režisierių Paulių Markevičių. Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad tai – žmogus orkestras, išbandęs bene visas įmanomas teatrines sritis – vaidinęs, režisavęs, kūręs performansus, instaliacijas, įkvėpęs ir būręs bendraminčius eksperimentams, jungęs mokslą ir meną, teatrą ir astrofiziką. Šiandien režisierius jau turi sukaupęs nemažą darbų, pasižyminčių nestandartiniais sprendimais, kraitį. Neatsitiktinai apdovanojimas jam teikiamas už kitokio teatro paieškas ir drąsa kuriant eksperimentinių ieškojimų platformą.
Daugelis Markevičiaus spektaklių buvo sukurti bendradarbiaujant su „Mokslo ir meno laboratorija“. Būtent čia susiformavo išskirtinis režisieriaus braižas, išryškinęs jo polinkį kosmologinėms temoms ir eksperimentams. Šiandien savo kūrybinę veiklą Markevičius toliau plėtoja naujai sukurtos kampanijos „Tolyn gilyn“ meninėse praktikose, siūlančiose žiūrovams autentišką patirtį.
O viskas prasidėjo nuo kūnų judėjimo gravituojant tarp mokslo ir Biblijos tiesų spektaklyje „Dalykai“. Vėliau buvo bandymas prisiliesti prie Albertą Camus įkvėpusios egzistencinės vienatvės (Alberai, WRU). Buvo ir reikalų pažabojant „kvanktelėjusių“ fizikų genialumą („Reikalai“), atmosferinio dangaus ženklų ir signalų stebėjimo („Ženklai“, „Signalai“), žvėrių kalbos šifravimo ir antropoceno analizavimo („Analizuojant Žvėrį“), kūrybinės komandos nusileidimo ir užstrigimo Plutone („Plutonas“). Taip pat buvo mažiau eksperimentiški, bet jaudinantys klaidžiojimai po Vietnamo karių prisiminimus („Miražai“), bandymai klysti ir ieškoti klaidų prasmės („Errorai“). Ir, žinoma, naujausias darbas „Cafe existance“, panardinęs žiūrovus į bohemišką veikėjų aplinką, nenusakomų būsenų, jausenų atmosferą.
Kad ir kokios formos, temos, žanro kūrinį pasirinktų, Paulius Markevičius kone visuomet peržengia įprastas teatro ribas, nes niekada į jas nesitaiko. Jungdamas meną ir mokslą jis jau savaime patenka į tarpdiscipliniškumo erdvę, reikalaujančią filosofinių jungčių ir performatyvumo. O tai – dialogo erdvė, leidžianti režisieriui ne tik nustatyti santykį su žiūrovu ir žiūrovo santykį su scena, bet ir atverti naujų patirčių horizontus.
Šiandien Markevičius save pozicionuoja kaip patyriminio teatro kūrėją. „Pirmiausia esu ieškotojas, keliaujantis per patirtis teatre“, – sako jis, kalbėdamas apie savo naujus pasirinkimus „Tolyn gilyn“ veikloje. Dabartinis režisierius siekis – kurti tokią spektaklių tikrovę, kurioje įvyktų kolektyvinis išgyvenimas kartu su žiūrovais. Savo spektakliais jis kviečia juos susitikti, pabūti kartu ir patirti drauge. Technologijų pasaulyje tokie susitikimai tampa prabanga, tad viliamės, kad Markevičiaus kelionė per patirtis teatre bus išties prasminga.
Lina Klusaitė
Fotografijų autorius – Dainius Putinas
Suvenyro autorė – Marytė Dominaitė
SMKA apdovanojimus finansuoja Lietuvos kultūros taryba
