Audronė Girdzijauskaitė Lietuvos skaitytojams pažįstama ne tik kaip teatrologė, daugybės recenzijų autorė, bet ir kaip publicistinių knygų bei esė rašytoja. Jos
lengvu, įtraukiančiu stiliumi parašytos prisiminimų knygos „Atminties salos” (2008), „Nutolę balsai” (2011) bei „Atminties šuliniai“ (2020) peržengė teatro žanro ribas ir tapo XX a. Lietuvos kultūros gyvenimo dokumentais.
Naujausioje savo knygoje – daugiažanrių tekstų rinktinėje – „Kovido meto užrašai” Audronė Girdzijauskaitė rašymą įtraukia į pandemijos meto kasdienybę. Asmeninius prisiminimus jungdama su dabarties procesų refleksija, ji apmąsto pandemijos paveiktos šiuolaikinės Lietuvos kultūros slinktis.
2020-2021 metais, kai išgyvenome ne vieną karantiną, kultūrinis gyvenimas sulėtėjo. Sulėtėjusi kasdienybė, nežinia, bejėgystė ir netektys ne vienam tapo melancholiško savo gyvenimo permąstymo akstinu. Lietuvos teatrui šis laikas atnešė ne vieną distopiją – liūdną ateities viziją, o štai teatrologė Audronė Girdzijauskaitė per šiuos porą metų sukūrė tekstų rinkinį apie praeitį bei dabartį – pandemijos nuotaikomis pažymėtas refleksijas apie neretai persipinančius savo asmeninį bei Lietuvos kultūrinį gyvenimą.
„Kovido meto užrašai“, kaip ir dera pandemiją apmąstančiam kūriniui, prasideda žvilgsniu pro langą. Į pažįstamą, bet dažnai mažiau dėmesio gaunančią mūsų aplinką. Atsivertę A. Girdzijauskaitės namų langu papuoštą viršelį visų pirma randame autorę, pro savo langą stebinčią geltonų plytų namą, ir sustojusią šio namo rekonstrukciją. Bet ilgai čia skaitytojų neužlaikiusi autorė juos kviečia į asmeninę ir kultūrinę kelionę po Lietuvą, Vilnių ir savo gyvenimą.
Knygą išleido Scenos meno kritikų asociacija (SMKA). Viršelį sukūrė dizainerė Deimantė Ribakovienė.
Knygos leidybą iš dalies finansavo Vilniaus miesto savivaldybė.
