Didžiausias ir seniausias pasaulyje Avinjono teatro festivalis šiemet liepos 5–26 dienomis vyko jau 79 kartą. Jį 1947 m. įkūrė žymus prancūzų aktorius, režisierius Jeanas Vilaras, kuris Paryžiuje Charles’io Dullino studiją Théâtre de l‘Atelier lankė kartu su Juozu Miltiniu. Vilaras buvo pakviestas Avinjone, Popiežių rūmuose, pristatyti pirmąjį didelę sėkmę atnešusį savo spektaklį „Žmogžudystė katedroje“ pagal Thomas’o Stearnso Elioto pjesę. Tuo pat metu toje pačioje vietoje meno kritikas, kolekcininkas Christianas Zervosas ir poetas René Charas surengė šiuolaikinės tapybos ir skulptūrų parodą. Vėlesniais metais menų sintezė tapo pagrindine festivalio siekiamybe, jo manifestu. Skirtingų meno rūšių integracija įgavo dar didesnį mastą ir pagreitį, kai 1966 m. Vilaras pakvietė choreografą Maurice’ą Béjart’ą ir XX a. prancūzų baletą. Muzikinis teatras, kinas, šokis, spektakliai įvairioms auditorijoms, koncertai, cirkas, gatvės pasirodymai, kiti renginiai darėsi vis gausesni. Charizmatiškasis Vilaras savo viziją pavertė realybe – išvedė teatrą iš uždaros scenos dėžutės į dideles atviras netradicines erdves. Teatras padėjo žiūrovams iš naujo atrasti miestą, o miestas padeda atrasti teatrą. Festivalis tapo traukos centru, didelio formato atviru, demokratišku re(n)giniu, prieinamu daugybei žmonių. Atradęs šį toli nuo sostinės esantį Viduramžių miestą, Vilaras decentralizavo paryžietišką, dažnai vien elitui skirtą kultūrą. Įdomus faktas, kad nuo Vilaro laikų (1947–1971) festivalio meno vadovas yra visiškai laisvas rengti programą savo nuožiūra. Ši pasirinkimo laisvė visada užtikrinta, nepriklausomai nuo politinio konteksto. 2013–2022 m. festivaliui vadovavęs teatro, operos ir kino režisierius, aktorius, poetas Olivier Py festivalio koncepcija pasirinko poetinį-meninį-politinį dialogą. Nuo 2023 m. meno vadovu paskirtas portugalų aktorius, režisierius, dramaturgas ir prodiuseris Tiago Rodriguesas yra pirmasis šias pareigas užimantis užsienietis, ne prancūzas. Nuo pat karjeros pradžios prieš 25 metus jis traktuoja teatrą kaip bendruomenės susibūrimo vietą, kur žmonės dalijasi idėjomis, patirtimi ir laiku.
Šiemet Avinjone lankiausi antrą kartą, todėl galiu palyginti. Iš pradžių atrodė, kad festivalis kiek „susitraukė“, „susmulkėjo“. Prieš porą metų pagrindinė programa buvo lyg ir solidesnė. Bet čia turbūt „pirmojo įspūdžio“ efektas. Nuo globalių temų, aktualijų, didelių trupių, sudėtingos scenografijos, konceptualios režisūros pereita prie siauresnių, bet gilesnių bendražmogiškų, kartais net intymių, kamerinių pastatymų. Permąstydama devynis matytus spektaklius, suvokiu, kokį gilų pėdsaką šiemetinis festivalis paliko atmintyje. Ne tiek naujų teatro formų, kiek turinio ir prasmės atžvilgiu. Meno vadovas Rodriguesas stengiasi telkti bendruomenę, tiesia komunikacinius tiltus, teatro meną priartina prie žmonių ir prie gyvenimo. Išsiplėtė festivalio geografija. Daug spektaklių rodyta nedideliuose kultūros centruose Avinjono priemiestyje, natūralioje gamtoje, kitose netradicinėse vietose. Vyko susitikimai, pokalbiai, diskusijos su teatro kūrėjais, dramaturgais, vieši pjesių skaitymai. Deja, viskas prancūzų kalba be vertimo, tad man teko juos praleisti.
Festivalį šiemet papuošė žymaus prancūzų menininko Jeano Michelio Othonielio paroda „Kosmosas, arba Meilės fantomai“ (COSMOS ou Les Fantomes de l‘Amour). Dešimtyje skirtingų vietų – Popiežių rūmuose, muziejuose, koplyčiose, net ant tiltų – buvo eksponuojama virš 260 kūrinių. Paroda sumanyta kaip kelionė po miestą, piligrimystė per jausmus, inspiruota legendos apie poeto Petrarcos meilę Laurai, įsiplieskusią Avinjone. Daug kas sukurta specialiai Avinjonui, pažymint 25-ąsias jo, tapusio Europos kultūros sostine, ir 30-ąsias UNESCO pasaulio paveldo metines.
Festivalio pagrindinėje programoje šiemet dominavo žanrų įvairovė – dramos, operos, šokio, dokumentiniai, imersiniai, performatyvūs spektakliai. Beveik visi vyko vis kitose erdvėse, pritaikytose teatro poreikiams. Nepaisant stilių įvairovės, išsikristalizavo kelios giminiškos teminės linijos.
I. Šeima. Tradicija.
Bendražmogiškos vertybės
Ištaigingame Opera Grand Avignon mačiau garsaus vokiečių režisieriaus Thomaso Ostermeierio spektaklį pagal Henriko Ibseno „Laukinę antį“. Tradicine maniera sukurtas klasikos pastatymas bando išnarplioti sudėtingas dviejų šeimų gyvenimo peripetijas ir atsakyti į klausimą, kas tiesa, o kas melas? Spektaklio pabaigoje mirtinas tiesos šūvis. Tiesa ta, kad režisūriniai lūkesčiai buvo kiek didesni, nors vokiečių trupės vaidyba nepriekaištinga. Nustebino itin gyvos žiūrovų reakcijos, ypač epizode, kai nuo scenos tiesiogiai kreiptasi į žiūrovus klausiant, ar visada sutuoktiniai vienas kitam sako tiesą. Nors šis labai netikėtas blic testas dėl tiesos ir melo iškrito iš bendro konteksto, tačiau sukėlė gerų publikos emocijų bangą ir smagų juoką.
Stipriausią emocinę iškrovą patyriau Tiago Rodrigueso režisuotame spektaklyje „Distancija“ (La Distance). Tinkamai panaudotas sukamasis ratas – juo tarsi skirtingose orbitose nuolat sukasi tėvas ir dukra, bandydami įveikti juos skiriančią dvasinę distanciją. Susitinka ir apsikabina tik sapne. Intymi tėvo ir dukros istorija klostosi mokslinės fantastikos fone. Dėl klimato kaitos, ekologinių problemų dalis žmonių 2077-aisiais išsikelia gyventi į kitas planetas. Tėvas, likęs Žemėje, bando palaikyti ryšį su dukra, reziduojančia Marse. Du aktoriai – iš Senegalo kilęs Adama Diopas ir prancūzė Alison Dechamps – kuria interplanetinį dialogą. Toli – arti. Arti – toli. Spektaklio sėkmė – jautri tema ir pagrindinio aktoriaus emocionali vaidybos jėga, pakerėjusi publiką, mane irgi. Netikėta, kad vien aktoriaus vidinė energija ir žodžiai taip galingai įkaitina, įelektrina atmosferą. Pasidalijimas jausmais, mintimis priartino prie aukščiausio teatro tikslo – katarsio. Neatsitiktinai Diopas laikomas vienu įdomiausių savo kartos aktorių‚ susiejančiu Afrikos ir Europos kultūras, aktyviai dalyvaujančiu tarptautiniuose teatro festivaliuose, meno projektuose.
Režisieriaus Milo Rau minimaliomis priemonėmis sukurtą kamerinį spektaklį „Laiškas“ (La Lettre) galima priskirti idealiam šeimos teatrui. Scenoje tik stalas, kelios kėdės ir skirtingų spalvų trys vėliavos. Dramaturginį audinį sudaro autobiografinis naratyvas sampynoje su klasikiniais veikalais, prancūzų istorijos faktais. Spektaklis-tyrimas, kuriame du aktoriai su humoru dalijasi mintimis apie svajonių vaidmenis, aptaria prielaidas ir kliūtis subręsti menininko asmenybei – šeimos istorija, teatro repertuaras, asmeninės traumos ir iliuzijos. Vienas iš jų, susitapatinęs su Treplevo personažu (Antono Čechovo „Žuvėdra“), ieško pilnatvės ir kūrybinio išsipildymo. Abu trokšta būti suprasti, tačiau yra kamuojami vienatvės ir aplinkinių abejingumo. Išryškėja gilus atotrūkis tarp realybės ir svajonių. Tikras kraujas, plaukų sruogų kirpimas, žuvėdros iškamša, mirusiųjų balsai apima tikrovę ir fikciją, gyvenimą ir teatrą. Skirtingų spalvų vėliavos – balta, mėlyna, raudona – simbolizuoja ne tik prancūzų tautos tapatybę, bet ir tris spektaklio lygmenis – istorinį, autobiografinį, fikcinį. Autentiški prosenelės ir Žanos d’Ark laiškai tampa įtaigiu asmeniniu, politiniu, meniniu liudijimu. Laiškas yra ne tik jautrus stimulas sukurti spektaklį, bet ir platforma asmeninei refleksijai apie gyvenimą kaip dovaną, kurią verta branginti.
Spektaklyje „Užsičiaupk“ (Taire) įdomi paralelė tarp mitologinės Antigonės ir globos namuose atsidūrusios paauglės Eden. Šaltų metalinių konstrukcijų apsuptyje dvylikos atlikėjų choras balsais, įvairiais instrumentais, buitiniais šnaresiais kuria unikalų garsovaizdį. Muzika ne tik įgarsina, bet ir įprasmina režisūrinį sumanymą. Paauglės Eden desperatiškas šauksmas tyruose bando pramušti abejingumo sieną, kad jos problemas pagaliau išgirstų sistema, paremta socialine nelygybe ir prievarta. Antigonė atvirkščiai – priešinasi tylėdama. Akustinė dramaturgijos amplitudė plati – nuo visiškos tylos, širdies dūžių iki riksmo ar būgnų gausmo. Spektaklio režisierė Tamara Al Saadi viename interviu pabrėžė, kad nagrinėja vaikystės traumas, tylėjimo pasekmes: „Mano kūryba – tai bandymas išgirsti, kas buvo nutylėta.“ Įgarsinta tyla, širdies dūžiai pasako daugiau negu žodžiai.
II. Bendruomenė. Dalyvio efektas. Iššūkis. Aktorius
Dokumentinio teatro principais sukurtas spektaklis Radio Live (režisierė Aurelie Charon) atskleidžia, kaip karas žaloja šeimas. Karo zonose (Ukraina, Libanas, Sirija, Gazos Ruožas, Bosnija ir kt.) atsidūrę jauni žmonės dalijasi skaudžia asmenine patirtimi. Nufilmuota daug liudijimų, nuotraukų, atvirų pokalbių, išpažinčių, prisiminimų, ašarų ir juoko. Tiesa, filmuota medžiaga neretai užgožia gyvą dialogą, kartais pasijunti lyg kino seanse. Rekordinis 9 valandų trukmės (3 sesijos po 2,5 val. su pertraukomis) individualių pasakojimų, klausimų-atsakymų maratonas sutelkia bendruomenę, trokštančią taikos ir solidarumo. Nyksta barjerai tarp tautų ir kultūrų, ieškoma, kas jas sieja, o ne skiria.
Imersinis spektaklis „Pano preliudas“ (Prelude de Pan) vyko gamtoje, vaizdingame Avinjono priemiestyje Villeneuve, kur vasarą rengiami koncertai, parodos, teatro vaidinimai… Spektaklis-performansas primena kelionę iš praeities į dabartį, iš gamtos glėbio į vidinį pasaulį. Trys aktoriai kuria pasakojimą ekologine tema, remdamiesi žymaus prancūzų rašytojo Jeano Giono apysaka ir tikrais vietinių ūkininkų svarstymais apie katastrofiškai blogėjančią žemės ūkio padėtį tiek šalyje, tiek pasaulyje. Gamta čia ne fonas, bet svarbiausias veikėjas. Režisierė Clara Hedouin kartu su kūrybine grupe siekė atkurti 1929 m. parašytoje apysakoje koduotą mitinę ritualinę atmosferą, žmogaus ir gamtos suartėjimo ekstazę. Grupelės žiūrovų ritualinis ėjimas nušienautais laukais, miško takeliu, kvėpuojant grynu kaimo oru peizažo fone, nuostabūs saulėgrąžų laukai sukūrė šventinę nuotaiką. Sakralumo suteikė ir trumpi sustojimai, poilsio minutės, klausantis poezijos žydinčių, kvepiančių žolynų proskynose ar atsidūrus greta senovinio medinio stalo su atidarytu vyno buteliu… Tarsi kviečiama prisėsti, atsipūsti nuo darbų, rūpesčių, mėgaujantis ramybe ir tyla.
Garsi Comédie-Française trupė spektaklyje pagal Paulio Claudelio „Atlasinę kurpaitę“ (Le Soulier de satine) scenine realybe pavertė tai, kas, atrodytų, neįmanoma. Tai nemenkas iššūkis – tradicija tęsiama, telkiant bendruomenę čia ir dabar. Nesvarsčiau, ar verta eiti į spektaklį, kuris prasideda 22 valandą vakaro, o baigiasi saulei tekant. Norėjau patirti, ko dar nesu išbandžiusi. Pirmas kartas nenuvylė. Atvirkščiai – apėmė nepaprastas bendrystės jausmas. Didingame Popiežių rūmų kieme telpa apie 2000 žiūrovų. Atsinešę apklotus, pagalvėles, karštos kavos ir užkandžių, jautėmės gana smagiai. Tai viena prestižiškiausių Europos teatrinių erdvių, joje pasirodyti aktoriams yra didžiulė garbė. Nuo pat pirmų akimirkų sąmoningai suardyta „ketvirtoji siena“, apibrėžtos sąlyginės „teatro teatre“ taisyklės. Aktoriai švelniai provokavo žiūrovus: atvirai scenoje ruošėsi ilgos trukmės spektakliui, sveikinosi su savo pažįstamais anapus rampos, vaidindami atsidurdavo netikėtose vietose tarp eilių arba tarp žiūrovų ir pan. Finale publika kartu su aktoriais po bemiegės nakties sugiedojo bendrą dainą, išreikšdami padėką vieni kitiems už laiką, praleistą kartu.
Beveik tuščioje scenoje, asketiškoje aplinkoje vyksta dramaturgo Claudelio saga apie Ispanijos klestėjimą XVII a. ir prasidedantį nuosmukį. Režisierius Ericas Rufas pakartojo Avinjono festivalyje 1987 m. pristatytą Antoine’o Vitezo projektą. Kelionių, išbandymų ir meilės drama apima kelis kontinentus – Europą, Afriką, Lotynų Ameriką. Kilmingos, ištekėjusios ispanės meilė aistringam karvedžiui tampa ne kūniškos, bet asketiškos ištikimybės, kartu ir amžinybės dalimi. Spektakliui mistinį toną suteikia simbolinės figūros – Angelas, Mirtis, Mėnulis. Vizualiai ir emociškai stipriausia scena – pagrindinio vaidmens atlikėjos, talentingos aktorės Marinos Hands temperamentingas šokis-kova, siekiant ištrūkti, išsilaisvinti iš juodaodžio Angelo globos pančių. Tarsi pati veikėjų sąžinė nuolat primena aukštesnius meilės tikslus – tai pareiga ir atsakomybė. Žūtbūtinė kova tarp pareigos ir jausmo, tarp aistros ir atsakomybės baigiasi aukšta transcendencine gaida – žemiškoji meilė užgeso, bet atsiskleidė taurus šviesos kelias į Dievą. Visiškai tradicinis, logocentrinis pastatymas be režisūrinių akcentų, beypatingos scenografijos ir kostiumų. Tačiau vertingas pats tradicijų tęstinumas, nykstančių bendražmogiškų vertybių sugrąžinimas į sceną, aktoriaus išaukštinimas. Spektaklį galima vertinti įvairiai. Tradicija, nubloškianti kelis dešimtmečius atgalios? O gal simbolinis padėkos ženklas, himnas aktoriaus profesijai, sugrąžinantis prie pačių teatro ištakų, į magišką pradžių pradžią.
III. Forma. Koncepcija. Modernumas
Festivalyje teko pamatyti ir keletą itin šiuolaikiškų konceptualių pastatymų.
Šiuolaikinės operos „Neįtikėtini žmonės“ (Les Incredules), režisuotos Samuelio Achache’o, išeities taškas – telefono skambutis, kai dukra sužino apie netikėtą mamos mirtį. Pasaulis akimirksniu suskyla į du polius – žemiškąjį ir metafizinį. Realybės dvilypumą sustiprina ir dvi scenoje paraleliai veikiančios vokalistės. Mistinė ar tik prisiminimuose gyvenanti mama bendrauja su gedinčia dukra. Opera balansuoja tarp kasdienybės ir siurrealizmo. Tarp abejonių ir tikėjimo. Tarp absurdo ir prasmingumo. Tarp mirties ir prisikėlimo. Daug mistikos, simbolių, stebuklų, mitų. Ribą tarp mirties ir prisikėlimo pabrėžia įtampos ir nerimo sklidina šiuolaikinė muzika, kurią atlieka 52 muzikantų orkestras (kompozitoriai Flerent’as Hubert ir Antoninas-Tri Hoangas). Neįprastos struktūros, muzikos ir tematikos operai sukurtas net specialus misterinis instrumentas, išgaunantis ypatingus netikėtumo, atsitiktinumo efektus ir garsus. Įstabi scena –Kristaus ašaromis verkianti siena, kaip gedulo, netekties, tikėjimo ar dieviškos paslapties ženklas. Metafizinę dualizmo dvasią pabaigoje nutraukia sakralus gimimo aktas ir netikėtai pabirusios tikros juodos žemės kauburėlis. Pabaigos pradžia arba pradžios pabaiga. Spektaklį vainikuoja natūralus gyvybės / gyvenimo ciklas, kuriame apstu žmogaus protui nepažinių mistinių dalykų.
Šokėja iš Australijos Amrita Hepi kartu su teksto kūrėju, režisieriumi Misha Grigoru šokio spektaklyje „Nuplauti“ (Rince), pasitelkę judesį ir filosofiją, tyrinėja pirmuosius kartus – Adomo ir Ievos istoriją, intymius asmeninius santykius ir patirtį. Scenoje – abstrakti balta erdvė, mėlyni kubai, veidrodinis trikampis, televizoriai, led apšvietimas. Judesys ir žodis susipina su prisiminimais, istorija, feminizmu, kultūros sluoksniais. Tačiau retsykiais atrodė, kad spektaklyje neišlaikytos teksto / žodžio ir judesio / šokio proporcijos. Nepavyko aktorės ir šokėjos patirčių, žodžių, judesių energijos sulydyti į nedalomą visumą. Efektingas finalas. Netikėtai pačių žiūrovų iššauti konfeti priminė popkultūros laikinumą, paviršutiniškumą, seklumą. Tačiau po to sekę galingi šokėjos šuoliai, rankų mostai ir energingi šūksniai išreiškė menininkės protestą, siekimą sugriauti asmens ar kūrybos laisvę varžančias kliūtis. Kulminacija praeities, dabarties ir ateities akimirkas pavertė emociškai paveikiu pabaigos akordu.
Paskutinę festivalio dieną matytas performansas „Paskutinės šviesos“ (Derniers Feux) akcentavo nuolatinę šiuolaikinio pasaulio kaitą, fragmentiškumą, stabilumo stoką. Atlikėjai, scenoje judėdami įvairiomis trajektorijomis, pabrėžė visuotinį chaoso, beprasmybės vaizdinį. Stato – ardo, kuria – griauna, konstruoja – deformuoja. Kartoninių plokštumų, spalvų, raidžių kaleidoskopas, vos įgavęs kiek aiškesnius kontūrus, akimirksniu subyra. Atlikėjai tarsi šių laikų sizifai neša, kelia, krauna, perstato iš vienos vietos į kitą netvarias kartonines plokštumas, didžiules raides, – tai stabilumą ir tvarką praradusios šiuolaikinės gyvensenos mozaika. Ypatingą reikšmę režisieriaus Nemo Flauret spektaklyje įgauna spalvos – raudona, geltona, mėlyna, žalia ir kt. Ant ilgų karčių iškelti vėjyje plevėsuoja margaspalviai megztiniai – tik žmonių išnaros? Graži, bet visiškai tuščia forma be turinio? O gal unifikuotos visuomenės vaizdinys ar žmogiškumo likučiai? Daugybė spalvotų vėliavėlių sminga iš viršaus į netvarų kartoninį pasaulio žemėlapį, scenoje pražysta margaspalvė gėlių (tautų, rasių, kultūrų) pieva. Iš masyvių raidžių sudėliotas vienintelis žodis RIEN prancūzų kalba reiškia nieko. Ilgai laukta šventė patyrė fiasko. Pabaigoje lieka tik raidė E, paskui kurią performanso dalyviai vorele palieka sceną. Griuvėsių apsuptyje blaškosi vieniša figūra. Pasaulio tvarka griūva, tačiau atmintis, iškeltų vėliavų pavidalu, vis tiek vertikaliai kyla aukštyn. Žiūrovai „Paskutines šviesas“ vertino nevienareikšmiškai. Arba nuobodžiavo, arba iš fragmentų, pasitelkdami vaizduotę, dėliojo asmeninę istorijos interpretaciją.
Šalia matytų spektaklių šiemet Avinjono festivalyje man didžiausias atradimas buvo žiūrovai – prancūzų teatrinė kultūra itin aukšta. Niekur kitur nesu sutikusi tokios dėmesingos, geranoriškos, gyvai reaguojančios, aktorius mylinčios publikos. Net ilgiausius, daugiažodžius, beveik vien verbaline raiška paremtus spektaklius įvairaus amžiaus žiūrovai stebi dėmesingai, su didžiule pagarba scenos menui. Jokių vėlavimų, žvilgčiojimų į mobiliuosius telefonus, juolab skambučių ar išeidinėjimų per spektaklį. Tiesiog tobula publika, tikra likimo dovana festivalyje vaidinantiems aktoriams. Peršasi išvada, kad per beveik aštuonis dešimtmečius Avinjono festivalis savo scenose ne tik pristatė pasaulinio garso spektaklius ir kūrėjus, bet ir užsiaugino kelias teatro žiūrovų kartas. Publiką, kuri nenusigręžia net kūrybinės nesėkmės atveju, palaiko, padrąsina teatro kūrėjus pagarbia tyla, gyvomis reakcijomis, nuoširdžiu kvatojimu, kuris pasigirsta laiku ir vietoje, audringais aplodismentais spektakliui pasibaigus…
Publikaciją iš dalies finansuoja Scenos meno kritikų asociacija
