Liepos pradžioje, Sorbonne Nouvelle universitete įvyko kasmetinė Tarptautinio populiariosios kultūros instituto (International Institute for Popular Culture) konferencija EUPOP 2025 „United in Diversity?“. Pustrečios dienos trukusiame renginyje pristatyta pusšimtis mokslinių pranešimų, kurių autoriai atskleidė populiariosios kultūros reiškinių tyrimų naujausius rezultatus. Ši apžvalga bus subjektyvi, nes įspūdžiai atsirado iš savarankiškai susidarytos programos programoje: visų pranešimų didesnėse konferencijose išklausyti neįmanoma.
Pirmiausia – muzika
José Luiso Panea (Sevilijos universitetas) tyrimų objektas – samių reprezentacija Eurovizijos dainų konkurse. Mokslininkas renginį vertina kritiškai: „didžiausia Europos palapinė“ nėra įtraukumo utopija, o komplikuota arena, kurioje matomumas suteikiamas su tam tikromis sąlygomis. Pavyzdžiui, 2000 m. „Eurovizijos“ dainose „When Spirits Are Calling My Name“ (Švedija) ir 2019 m. – „Spirit in the Sky“ (Norvegija) pademonstruojamas supaprastintas autochtoniškos kultūros variantas. Pirmuoju atveju, siekiant samių kultūrai suteikti mistiškumo, akcentuota vizualinių tropų (šamanizmas, dvasingumas, kovingumas) didybė. Antruoju – orientuotasi į renginio formatą ir sukurtas šokių klubo estetikai artimesnis kūrinys. Abiem atvejais samių kultūros elementus išvydo milijoninė auditorija, tačiau, kaip pastebi Panea, rezultatą reikėtų vertinti atsargiai. Samiai liko svečiais pasiskolintoje scenoje, jų įvaizdis buvo formuojamas išoriniais politiniais įrankiais ir kultūriniais kodais.
Ekaterina Ganskaja (Turino universitetas) aptarė po 2022 m. Rusijoje atsiradusį reiškinį – „Z dainas“. Šią pseudopatriotinę popmuziką, kurioje ideologizuoti tekstai šlovina karą ir tautinę vienybę, pasak mokslininkės, aktyviai remia valstybė. Taip siekiama paveikti visuomenės nuotaikas ir nuostatas. „Z dainų“ gausu specialiuose koncertuose ir medijose, tačiau Ganskajos tyrimas atskleidžia, kad jų beveik nepasitaiko srautinio perdavimo populiariausių įrašų sąrašuose (streaming charts). Susidaro paradoksas: populiarios kultūros produktų nepopuliarumą mokslininkė interpretuoja kaip kultūrinio ryšio pertrūkį priespaudos sąlygomis.
Kitokį aktyvizmą kitokiomis aplinkybėmis analizavo Sini Mononen (Helsinkio universitetas). Jos objektas – Suomijos folk-pop grupė „Vimma“, kurios politiškai motyvuoti koncertai ir vaizdo klipai tampriai siejasi su „Extinction Rebellion“ judėjimu. Anot mokslininkės, „Vimma“ kūryboje susipina ekologijos problematika, folkloro tradicijos ir postmodernus aktyvizmas. Grupės kuriamos dainos tampa ekosocialinio teisingumo komunikacijos kanalas. Mononen „Vimma“ pranešimą įprasmina ekofeministinės teorijos ir globos etikos sąvokomis primindama, kad pasipriešinimas būna ne tik agresyvus, bet ir švelnus.
Toliau – gyvūnai
Clemas Atkinsas (Birmingemo universitetas) kalbėjo apie antropomorfizuotus gyvūnus vaikams skirtoje literatūroje ir vizualinių medijų kūriniuose. Meškiuko Padingtono ar baltųjų lokių – migrantų istorijos Hugo Caby, Antoine Dupriez, Aubin Kubiak, Lucas Lermytte ir Zoé Devise animaciniame filme, atidžiau pažvelgus, atitinka ir sustiprina stereotipus apie imigrantus ir imigraciją. Fikciniai gyvūnų pasauliai ir jų istorijos veikia kaip dviašmenis kardas. Jos ugdo empatiškumą, tačiau neretai supaprastintai pateikdamos „gerų“ ir „blogų“ gyvūnų archetipus, atspindi tikrovėje veikiančius migrantų įvaizdžius. Remdamasis folkloro, biopolitikos ir kritinių gyvūnų studijų teorijomis, mokslininkas pristatė įžvalgią rūšizmo (speciesism) ir ksenofobijos persipynimo analizę.
Savotiškus žmonių ir gyvūnų santykius priminė Sanna Qvick (Turku universitetas) aptardama kompozitorių ryšius su augintiniais. Gyvūnai muzikos kūryboje atliko įvairias funkcijas: bendrakūrėjo (Domenico Scarlatti katė Pulcinella), kritiko (keturi Richardo Wagnerio šunys), įkvepėjo (septynios Mauriceʼo Ravelio Siamo katės). Kompozitorių namuose gausėjančio gyvūnėlių būrio istorija, pasak mokslininkės, liudija menininko statuso kaitą. Absoliutinių monarchijų dvaruose patys buvę savotiškais augintiniais, XIX amžiuje kompozitoriai emancipavosi. Tapę mažiau priklausomi, labiau savo likimo „savininkai“, atkartojo buvusių šeimininkų kultūrą, tik jų augintiniais tapo gyvūnai.
Tada – paveldas ir atmintis
Ea C. V. Willumsen (Pietų Danijos universitetas) pristatė empiriniais duomenimis pagrįsto tyrimo rezultatus. Mokslininkė domėjosi, kokią įtaką populiarioji kultūra, šiuo atveju, filmai ir televizijos serialai (pvz., „Indiana Jones“, „Lara Croft“, „The Last Kingdom“ bei „Vikings“) daro šiuolaikiniams senovės Egipto ir vikingų kultūros vaizdiniams. Muziejaus lankytojų tyrimas atskleidė, kad populiariosios kultūros produktai (ne mokykla ar muziejus) kuria šių epochų įvaizdį ir paveldą redukuoja iki kelių bazinių vaizdinių. Dominuoja paviršinis vaizdingumas (raguoti šalmai, auksuotos kapavietės, žiaurūs užkariavimai), o ne gilesnis turinys. Willumsen išvada: kinematografo kuriama mitologija savinasi praeitį, o kultūros ir atminties institucijos turi mobilizuotis šio iššūkio akivaizdoje.
Du pranešimai buvo skirti kvapų kultūros studijoms. Antti-Villeʼės Villéno (Helsinkio menų universitetas), vieno šios srities tyrimų pradininkų, tema – kvapai ir humoras. Aptardamas pavyzdžius nuo „pagadinto oro“ juokelių, iki pokštų su kvapais, mokslininkas atskleidžia kaip kvapai (šiuo atveju – smarvė, neretai suvokiama kaip tabu ar priskiriama nekultūringumui) tampa įrankis komiškoms ir subversyvioms transgresijoms. Antrasis, Maarjos Merivoo-Parro (Juvaskilos universitetas) pranešimas buvo skirtas kolektyvinei kvapų atminčiai. Mokslininkės tyrimas atskleidė ypatingą sovietmečio reminiscenciją – amžininkai estai gerai įsiminė ypatingą turistų iš Suomijos kvapą. Kolektyvinėje atmintyje maloniai kvepiantys užsieniečiai ne tik tapo kitokios gyvensenos simbolis. Anot Merivoo-Parro, Vakarų pasaulio aromatas buvo vienas veiksnių, kūrusių emancipacijos ir europinės integracijos siekius. Abu pranešimai parodė, kad kultūros istorijos diskurse dažniausiai neminimi kvapai yra legitiminis ir informatyvus mokslinio tyrimo objektas.
Galiausiai – fašizmo estetika
Rokas ir autoritarizmas turi daug sąlyčio taškų, teigė Kari Kallioniemi (Turku universitetas). Analizuodamas filmus „Privilege“ (1967) ir „The Wall“ (1982) mokslininkas atskleidė kaip pokarinis kinas charizmatišką roko muzikos „žvaigždę“ kūrė pagal fašistinio judėjimo lyderio pavyzdį. Hipnotizuojantis frazės kartojimas, pilnai kontroliuojamas viliojantis įvaizdis, isterijos pagauta auditorija – itin primena totalitarinės propagandos technikas.
Dar ambivalentiškesnis Kimio Kärkio (Helsinkio menų universitetas) tyrimų objektas: slovėnų šiuolaikinės muzikos grupės „Laibach“ „žaidimai“ su fašistine vaizdinija balansuoja ties ironiškumo ir provokacijos riba. Pasak mokslininko, naudodami maršo ritmą, Trečiojo reicho simboliką, pasirodydami Šiaurės Korėjoje „Laibach“ tiria satyros ribas. Vis dėlto klausimas. kur baigiasi ironija ir prasideda apologija, išlieka.
Pabaigai dera aptarti du plenarinius pranešimus. Pirmąją konferencijos dieną kalbėjo Nickas Rees-Robertsas (Sorbonne Nouvelle universitetas), jo tema – šiuolaikinės mados industrijos kaita. Pagrindinė Rees-Robertso tezė – istorinė mados raidos trajektorija vedė nuo rūbų gamybos link dizaino, o šiuo metu mados industrijos centre atsirado pramoga. Šiuolaikinė mada pirmiausia kuria pramoginį turinį vartotojams, o patys rūbai čia lieka antraeiliai. Situacija primena profesionalų sportą, kurio aistruoliai ne visuomet sportuoja patys. Naujausias išradimas ir paralelė – mados kolekcijos pristatymo transliacija bare. Pirmoji tokia peržiūra įvyko šią liepą: nesulaukęs kvietimo į „Dior“ renginį, socialinių tinklų komentatorius Lyas (Elias Medini) pakvietė „visą Paryžių“ stebėti pristatymo transliaciją populiariame bare. Susirinko daugiau kaip du šimtai žmonių. Šie reiškiniai, pasak mokslininko, būdingi postkapitalistinei kultūrai, kur būti prekės ženklo gerbėju nebereiškia faktiškai turėti juo pažymėtų gaminių. Be to, taip pasireiškia vertybių kaita, kur mados industrijai įprastą elitiškumą ir glamūrą keičia autentiškumas ir žmogiškumas.
Trečią ir paskutinę konferencijos dieną kalbėjo Sara Pesce (Bolonijos universitetas) ir pristatė tvirtinančio marginalumo estetikos sąvoką. Jos pavyzdys – senėti neatsisakančios Isabellos Rossellini atvejis. Aktorė, pasak mokslininkės, sukūrė unikalų savo viešą personažą nuosekliai griaudama įprastas įžymybių strategijas, įveiksmindama jų priešpriešą: periferiškumą, antiglamūrą, perdėtą ekcentriško grožio akcentavimą bei bukoliškumą. Taip Rossellini siekia savo pagrindinio tikslo – amžėjimą paversti kultūros sisteminės kaitos veiksniu.
Bendras konferencijos pranešimų vardiklis galėtų būti tezė: populiarioji kultūra nėra tik pramoga – tai arena, kurioje kuriamos ir kvestionuojamos tapatybės. Kolektyvinėje atmintyje užfiksuotas aromatas, kvietimas priešintis dainos tekste, istorijos vaikams: moksliniai tyrimai atskleidžia populiariosios kultūros lauke vykstančias kovas dėl savimonės, nostalgijos ir vaizduotės.
Plačiau su šiuolaikiniais populiariosios kultūros tyrimais patogu susipažinti „Intellect Books“ leidyklos teminių mokslinių žurnalų kolekcijų leidiniuose.
Publikaciją iš dalies finansuoja Scenos meno kritikų asociacija
