Festivalis „ConTempo“
Rugpjūčio 2–9 d. Kaune ir Kauno rajone vyko tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“. Savaitę pažymėjo itin gausi Lietuvos ir užsienio, mokamų ir nemokamų, užbaigtų ir eskizinių darbų programa. Plačiau apie ją – šioje apžvalgoje.
Pia Meuthen su kolektyvu „Panama Pictures“ pristatė du darbus – festivalį atidariusį „The Weight of Water“ ir „Into Thin Air“. Abu darbai remiasi kokia nors laiptų konstrukcija, pirmasis – vandenyje balansuojančia V formos laiptų platforma, antrasis – ant metalinių sijų iškeltu, pavojingai pakrypusiu laiptų bloku. Kaip jau suponuoja laiptų simbolika, abu kūriniai nagrinėja akrobatika išreikštas konkurencijos, palaikymo, bendruomenės temas, tik „The Weight of Water“ joms suteikia ryškesnę, labiau išpildytą formą: ant platformos, rizikuodami kristi į vandenį, konkuruoja būrys kostiumuotų politikų. Jėgų pasiskirstymas viename platformos gale daro tiesioginę įtaką kitam. Tik savo kolegų dėka vieniems lemta iškilti, o kitiems, nespėjusiems su besikeičiančia platformos dinamika, paragauti ežero vandens.
Agnė Muralytė spektaklyje „Išnykstu“ supažindina žiūrovus su įspūdingo gyvybingumo lėle – vidutinio amžiaus ne per išvaizdžiausiu vyriškiu. Muralytė spektaklio pradžioje užgriebia gan įdomią siužetinę liniją – lėlės sąmoningumą, kad ji yra valdoma: vyriškis pastebi papildomą ranką, svetimas kojas, net lėlininkės veidą. Darosi įdomu, kur nuves šis suvokimas, tačiau atlikėja nesiima to per daug plėtoti ir įspūdingą lėlę nustelbia netikęs siužeto vingis, kai vyriškis, išvydęs butelį, ima kovoti su alkoholizmo demonais ir jiems pralaimėti. Dar liūdniau, kad priklausomybės posūkis čia tampa būdu juokinti publiką.
Iš bet kokių teatrinių kontekstų ir konvencijų su garsiu lango dūžiu krinta Tautvydas Galkauskas ir jo kūrinys „Coffee & Scooters“. Nebylys maisto kurjeris patenka į keistą situaciją, maistą pristatydamas… nuomojamiems paspirtukams. Keliaudamas nuo rūpesčio prie aistros, neapykantos, baimės ir galiausiai jautraus supratimo bei, tiesiogine to žodžio prasme, susitapatinimo, veikėjas kviečia žiūrovus pasitikrinti savo požiūrį į šį kontroversišką miesto gyventoją. Kūrinys pasižymi savitu, brutaliu humoru, yra be galo keistas, tarytum karštinės sapnas, vis dėlto jį žiūrėti ir sekti veikėjo kelionę per nusistatymus paspirtukų atžvilgiu yra pašėlusiai įdomu.
Džiugo Kunsmano spektaklio „Ikaras“ eskizas pasakoja apie žmonijos norą skristi: Ikaro legenda čia pinama su pirmaisiais aviaciniais bandymais, o akrobatas Kunsmanas bando surasti, kaip pasitelkiant kūno raišką papasakoti apie nesutramdomą žmonijos norą siekti nepasiekiamo. Vis dėlto eskizas išlydi norint daugiau – menininkas pernelyg remiasi vaizdo projekcijomis, čia jos tampa įdomiausia eskizo dalimi, o vyksmas scenoje virsta tuščiu laiku balansuojant plunksnas ar bandant atlikti triukus su kaskart atgal grįžtančiu popieriniu lėktuvėliu. Menininkas neišnaudoja savo potencialo ir įspūdingiausias pasirodymo momentas – akrobatinis šokis su senoviniais sparnais – deja, įvyksta ne gyvai, o projekcijoje.
Beje, jau nebe pirmą kartą tai viename, tai kitame festivalyje glumina būtinybė pirkti bilietą norint pažiūrėti eskizą. O „ConTempo“ šiemet viršijo kainos rekordą, kai už pusvalandžio trukmės eskizą prašyta mokėti beveik dvidešimt eurų.
Oksanos Griaznovos eskizas „Po saule“ sužadino susidomėjimą būsimuoju darbu. Pasirodymas užima vos vieno kvadratinio metro aikštelę. Nepertraukiamai žingsniuodama aikštelės pakraščiais, o kartais dalindama aikštelę į puses ir ketvirčius ar galiausiai brėždama ratus, menininkė kuria nepertraukiamą, meditatyvią savo kelio choreografiją. Palengva aštrūs ir kampuoti judesiai išlaisvėja, kvadratas tampa ratu – menininkė mažytėje erdvėje sukuria įstabų nuosavo pasaulio laisvės inkliuzą.
Gabrielė Bagdonaitė kartu su „Be kompanijos“ festivalyje pristatė judesio miniatiūros „Saitais“ premjerą. Trys šokėjos lėtais judesiais ir tarpusavyje pasidalinamu tekstu analizuoja kerpių tarpusavio ryšius. Ir išties, trumpam pusvalandžiui Ąžuolyno bibliotekos salėje, regis, įsikūrė mažutėlė grybienos tinklo dalis – vos trys jo mazgai, besidalinantys informacija ir bendra sąmone.
Ginevros Panzetti ir Enrico Ticconi kūrinys „AeReA“ – pusvalandžio trukmės, puikiai idėjiškai išpildytas darbas. Atlikėjai į kvadratinę aikštelę žengia su juodomis vėliavomis, kurios kartu su žygiavimą, šūvių papliūpas ar traukinio važiavimo ritmą primenančiu garso takeliu tampa daugiareikšmės, kviečiančios mintimis keliauti po karo, militaristikos, pasiaukojimo arba suradikalėjimo temas. Atlikėjų judesiuose atsikartoja įvairus, lėtas marširavimas, kritimas ir užklojimas vėliavos juoduma, subtilūs pergalės ir pralaimėjimo gestai.
Vienas įsimintiniausių festivalio darbų – Lisos Vereertbrugghen (kolektyvas „CAMPO“) kūrinys „While we are here“. Penkios moterys įsuka į judėti savo vietose verčiantį, savaip meditatyvų, technomuzikos ritmu kuriamo šokio sūkurį. Gera stebėti kūrinį, kuris scenoje veikia taip laisvai ir bekompromisiškai, be to, nesiekia perdėtai įmantrios partitūros – mintys apie bendruomeniškumą, savąją gentį čia kyla lengvai, savaime, medituojant repetatyvų atlikėjų judesį.
Žiūrint „Compagnie La Migration“ kūrinį „Women Weave the Land“ ištiko žavi nuostaba, kaip palengva akrobatinį inventorių galima įtraukti į pasirodymo audinį. Čia daugiabriaunė besisukanti konstrukcija su lynais tampa tarytum penktąja akrobate ir yra naudojama labiau draugiškam, meniniam žaidimui negu pavieniams akrobatiniams numeriams. Pasitelkdamos šokį, komediją, netgi tekstilės meną atlikėjos palengva išaudžia darnų, nuoseklų scenos meno kūrinį apie buvimą gamtoje ir buvimą savimi.
Festivalį uždaręs „Les Idoles Collective“ pasirodymas „Reface“ – dviejų daugiaveidžių merginų cirkas. Atlikėjoms palengva linguojant, slenka perukai, lupasi lūpos, nuplėšiami ir užklijuojami antakiai. Scenoje linguojanti dailių blondinių rožinėmis lūpomis pora per akimirką tampa senukais, keičia lytį, veido bruožus, taip sukurdama hipnotizuojantį veidų ir buvimo žmogumi miražą.
Publikaciją iš dalies finansuoja Scenos meno kritikų asociacija
